P.Coelho sakė - gyvenimas sudėtas ne iš troškimų, o iš visų mūsų poelgių.
Gyventi, reiškia veikti. Ir mąstyti. Ir rašyti.
-
Užrašai / Apie Talentą / Mokykla kitaip

Mokykla kitaip

2012-03-08
Kokia turi būti mokykla? Koks mokymosi būdas yra efektyviausias? Žmonės visame pasaulyje ieško atsakymo, nes supranta, kad žmonijai išgyventi lieka vienintelis būdas – gebėti mokytis greitai, daug ir sugebėti kūrybiškai spręsti kasdienius iššūkius.

Daugelyje dabartinių strateginių dokumentų kalbama apie tai, kad tam, kad susitvarkytų su iškylančiais iššūkiais, ateities kartos turės tapti „kūrybiškais ir bendradarbiaujančiais žinių kūrėjais“, kaip buvo pavadintas OECD Inovacijų strategijos pamatinis dokumentas, kuriame sakoma, kad „tik tos šalys, kurios sugebės pertvarkyti savo švietimo sistemą taip, kad ji skatintų vaikų ir suaugusių gebėjimą prisitaikyti ir veikti kūrybiškai, išliks žmogiško vystymosi ir technologijų priešakyje“.

Bendras mokymasis – tai procesas, kuriame mokiniai moko vieni kitus. Tai nėra nauja, šiais laikais sugalvota idėja. Dar 1795 m. pirmą kartą tai aprašė škotas Andrew Bell, kuris tuo metu gyveno Indijoje. Jis parašė knygą apie bendro mokymosi metodą ir pats jį naudojo. Pasklaidžius istorijos puslapius matyti, jog dar vienas labai įdomus bendro mokymosi eksperimentas buvo įgyvendintas Prancūzijoje 19 a. pirmoje pusėje.

1815 m. Prancūzijoje buvo įkurta asociacija „Société pour l’instruction élémentaire”, kurios tikslas buvo mokyti vaikus pradinių gebėjimų – skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tais pačiais metais asociacijos narys Lazare Carnot buvo paskirtas Vidaus reikalų ministru ir inicijavo naujo tipo mokyklos, kurią pavadino „Ecole Mutuelles“, atidarymą. Mokykla buvo skirta žemesnių socialinių sluoksnių vaikams. Siekiant nedidinti išlaidų mokymo procesui, augant vaikų skaičiui, patys vaikai mokė vaikus, t.y. vietoj specialiai parengtų mokytojų dirbo patys vaikai, kuriuos vadino moniteurs (šiandieninis mentorių prototipas). Mentoriais tapdavo vaikai, kuriems geriausiai sekdavosi, kuriuos kiti vaikai gerbė ir į kuriuos lygiavosi. Išlaidos mokymuisi buvo taupomos ir vadovėlių sąskaita; ne kiekvienas vaikas turėjo savo knygas, jomis reikėjo dalytis tarpusavyje. Taip prasidėjo didžiausias istorijoje mokymo metodikos eksperimentas. 1815 m. šiose mokyklose mokėsi 165 000 vaikų, o 1820 m. pabaigoje šis skaičius išaugo iki 1 123 000. Po Prancūzijos revoliucijos 1830 m. šalyje buvo 2000 oficialiai registruotų „Écoles Mutuelles”.

Bendrasis išsilavinimas tuo metu buvo laikomas socialine kontrolės priemone – juo buvo siekiama, kad vargingesnių socialinių klasių vaikams neliktų laiko vagiliauti ir šlaistytis gatvėse ir jie turėtų kuo užsiimti tol, kol pakankamai užaugs, kad galėtų dirbti. Tačiau paaiškėjo, kad taip besimokantys vaikai tampa kūrybiškesni ir protingesni, tik jie yra mažiau linkę gerbti oficialią valdžią, nei vaikai,  mokomi tradiciniu didaktiniu būdu. Kai buvo pastebėta, kad dauguma 1948 m. Revoliucinės partijos lyderių mokėsi šioje „Écoles Mutuelles” mokyklų sistemoje, kilo politinis coup de grace. Pavyzdžiui, vienas tokių lyderių buvo Joseph Proudhon, kuris ir šiandien laikomas labai svarbiu inovatyviu mąstytoju apie visuomenės procesus.

Restauracijos laikotarpiu po revoliucijos, nepagarba oficialiai valdžiai buvo neatleistina. Todėl greitai po 1848 m.,  Antrosios imperijos laikotarpiu, „Écoles Mutuelles“ buvo uždarytos. Prancūzijoje jos niekada nebuvo atgaivintos. Atsiradusios mokytojų profsąjungos visiškai nebuvo suinteresuotos tokio mokymo metodo taikymu, nes tokiose mokyklose reikia mažiau mokytojų.

Kaip netikėtai parodė šis devyniolikto amžiaus Prancūzijos eksperimentas, „Écoles Mutuelles“ buvo ne tik mokykla, kuriai išlaikyti reikėjo mažiau lėšų. Savo laikmečiui tai buvo neįtikėtinai efektyvi mokykla: mokymo programą, skirtą penkerių-šešerių metų studijoms, mokiniai užbaigdavo vidutiniškai per dvejus-trejus metus.  Prancūzų istorikė Querrien, išanalizavusi šį istorinį epizodą ir apie tai parašiusi knygą „Per daug efektyvi pedagogika“, pasakoja, kad vaikas išmokdavo laisvai skaityti ir rašyti per dvejus metus, o tradicinėje mokykloje jam prireikdavo penkerių-šešerių metų. Tokia akseleracija pastebėta ne tik pradinių įgūdžių – skaitymo ir rašymo – lavinime. „Écoles Mutuelles“  mokiniai demonstravo didelį norą mokytis toliau ir daugiau, nei buvo numatyta suplanuotoje programoje. Juokingiausia, kad tai ir buvo didžiausia problema, nes vargingųjų socialinių sluoksnių vaikus reikėjo užimti" aštuonerius metus (tokiam laikui buvo suplanuota programa), o jie viską pabaigdavo per 20 mėnesių! Įsivaizduokit, ką galėjo pasiūlyti devyniolikto amžiaus švietimo sistema tūkstančiams 12-14 metų vaikų iš darbininkų šeimų, pasiruošusių ir trokštančių daugiau žinių, kurių gauti galima buvo tik universitete, skirtame privilegijuotų klasių vaikams?

Pagrindinė privalomo mokymosi užduotis tiek septyniolikto amžiaus protestantiškuose kraštuose, tiek devyniolikto amžiaus Prancūzijoje buvo paversti varguolius ateities darbininkais. Vargetų vaikams mokyklos lankymas buvo prievartinis reikalavimas, toks pats, kaip karinė prievolė. Mokyklos tikslas nebuvo skatinti jų troškimą mokytis. Mokyklos uždavinys buvo išmokyti juos darbo drausmės ir paruošti drausmingus darbininkus fabrikantams“. Argi ne ironiška, kad metodika, kuri buvo sugalvota vien kaip mažiausiai išlaidų reikalaujanti vargetų mokymo priemonė, pasirodė esanti efektyviausias savo laikmečio mokymo būdas?

Nors „École Mutuelles” buvo panaikinta, tačiau panaikinimo priežastis nebuvo jos mokymo rezultatų kokybė. 1822 m.  Conseil Général du Calvados" ataskaitoje siūloma, kad „šis metodas būtų taikomas tik aukštesnių socialinių sluoksnių šeimų vaikams, kurie pasieks maksimalų žinių lygį, be to, jiems turi rūpėti kaip galima greičiau įvaldyti mokymosi mechanizmus“.

Tai, kad vaikai turi įgimtų gebėjimų mokytis patys, puikiai demonstruoja ir šiuolaikiniai eksperimentai. Apie vieną tokių pasakoja edukologijos mokslininkas Sugata Mitra savo provokuojančiame pranešime „The child-driven education".

Galbūt laikas vėl atsigręžti į bendrą mokymąsi, kad suspėtumėme augti kartu su nuolat didėjančiu žinių kiekiu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje? Ar galėtų toks metodas tapti veiksminga alternatyva nusistovėjusiems tradiciniams ir ne visada lūkesčius pateisinantiems mokymosi būdams? Spręsti mums patiems, tačiau delsti nebeturime laiko – rytojus išaušo šiandien.

Straipsnis parengtas pagal dar neskelbtą Bernard Blandin publikaciją „Mutual Learning: A Systemic Increase in Learning Efficiency to Prepare for the Challenges of the Twenty-First Century?“ ir kitus šaltinius