P.Coelho sakė - gyvenimas sudėtas ne iš troškimų, o iš visų mūsų poelgių.
Gyventi, reiškia veikti. Ir mąstyti. Ir rašyti.
-
Užrašai / Apie Talentą / Klaidos anatomija

Klaidos anatomija

2012-03-01

Daugelio dalykų savo gyvenime ir darbe žmonės nedaro iš baimės. Nesvarbu, kokiais argumentais bandome paaiškinti, kodėl nedarome to, apie ką svajojame, pagrindinė priežastis yra baimė suklysti.


Baimė suklysti dažniausiai kyla dėl vienos iš šių priežasčių: bijome pasekmių, kurias sukels padaryta klaida, arba bijome prastai atrodyti ir apsijuokti.

Bet įdomiausia, kad būtent šita baimė yra tai, kas skiria aktyvius ir daug pasiekusius žmones nuo paprastų darbuotojų. Ir dar įdomu tai, kad tradicinėje organizacijoje atlygio sistema aktyviai palaiko šią baimę.

Nesvarbu, ką deklaruoja įmonės vertybės, motyvacinės sistemos principai ir deklaracijos, tradicinėse įmonėse darbuotojams mokama už tai, kad jie nedarytų klaidų: pridarysi per daug klaidų – teks ieškotis kito darbo. Tačiau klaidos yra pagrindinė žmogaus ugdymosi priemonė. Tik klaidų dėka mes iš tikrųjų įgyjame gebėjimus ir įgūdžius. Joks vaikas neišmoko vaikščioti neparkritęs. Pažiūrėkit į bet kokius novatoriškus sprendimus – jie visi buvo sukurti bandant, klystant, mokantis, bandant, vėl klystant ir vėl mokantis ... ir taip iki pat to Eureka!” momento.

Koks skirtumas tarp darbo ir mėgiamos veiklos?

Dirbdami darbą stengiamės daryti dalykus teisingai. Nes turime vadovus, kurie žino, kaip tai atlikti teisingai. Todėl klaida laikomas bandymas daryti darbą savaip, nes savaip” yra kitaip, nei įprasta, todėl dažniausiai tai yra neteisingai”. Tada stebimės, kodėl mūsų darbuotojai tokie nekūrybingi? Nes jie dirba už mokamus pinigus ir jūs pasakėte, kiek jiems mokėsite, kad jie dirbtų be klaidų.

Kai užsiimame mėgiama veikla, atlyginimo dydis pasidaro nebe toks svarbus. Mėgiama veikla mes užsiimame už bet kokį atlyginimą, galime daryti net gi už dyką. Ir tampame neįtikėtinai kūrybingi ir rezultatyvūs. Nes nebijome suklysti. Niekada nesukursi nieko originalaus, jei nebūsi pasirengęs suklysti. Tada ateina ir tikrieji pasiekimai ir atradimai, t.y. kai nebijome prarasti darbo už klaidas ir nebijome apsijuokti, nes kai darai tai, kas tave veža”, kitų įvertinimas nėra labai svarbus. Užtenka vidinio pasitenkinimo, kuris stumia nuolatinio tobulėjimo link.

Kas būtų, jei mes pasiūlytume žmonėms organizacijoje tokį darbą, kuris juos veža”, leistume daryti tą darbą savaip ir mokėtume atlyginimą už rezultatą, o ne už klaidų nedarymą? Jei leistume jiems patiems susitvarkyti su pasekmėmis, kurias sukels jų bandymų klaidos? Kokį kūrybiškumo aruodą atvertume, jei nebijotume paleisti iš rankų kitų žmonių veiksmų kontrolės?