P.Coelho sakė - gyvenimas sudėtas ne iš troškimų, o iš visų mūsų poelgių.
Gyventi, reiškia veikti. Ir mąstyti. Ir rašyti.
-
Užrašai / Apie Strategiją / Kaip mokosi suaugę

Kaip mokosi suaugę

2013-07-31

Kalbėjausi su klientu apie mokymosi efektyvumą, kaip jį suplanuoti ir kaip įvertinti. Man kilo toks avantiūristiškas klausimas pačiai sau – ar apskritai tinkama kalbėti apie efektyvumą, kai kalbame apie mokymąsi?

Daugelio mūsų mokymosi patirtis prasidėjo mokykloje, kurioje mokytojas, kaip koks bankininkas, stengėsi sukrauti į mūsų galveles kuo daugiau ir kuo įvairesnių žinių, nelabai stengdamasis padėti mums suprasti, kaip mums tos žinios padės naviguoti mūsų pačių gyvenime?

Vėliau, jau suaugę, dauguma žmonių mokosi verčiami darbdavio (nekalbame apie tuos pavienius keistuolius", kurie mokosi dėl savęs). Kalbos apie mokymo efektyvumą kyla iš tos pačios mąstysenos, kad žmonės yra žmogiškieji ištekliai. Apie žmones kalbame gamybos terminais: investicijos (į žmonių mokymus) turi duoti grąžą, turiu žinoti, ką gausiu, reikia, kad išmatuotumėte, ko išmokau.

Koks turėtų būti pokalbis, jei iš tikrųjų atsisuktume į žmones (ne personalą ir ne žmogiškuosius išteklius)? Kas žmogui yra mokymasis?

Mokymasis kaip linksminimosi būdas

Kurį laiką, kai dar tik mokiausi mokyti kitus, mane labai erzino mokymų vertinimo dalis. Vienas komentaras išliko ilgam – lektorei pritrūko ekspresijos". Ilgai žiūrėjau ir svarsčiau, kaip tokį komentarą galėčiau panaudoti savo mokymo kompetencijos ugdymui. Galiausiai nušvito atsakymas – žmonės atėjo pažiūrėti spektaklio. Jie neatėjo mokytis, jie atėjo būti palinksminti, patirti gerų emocijų, pasikalbėti ir pažioplinėti. Daugumai seminaro dalyvių šis užsiėmimas yra atgaiva po darbo, legalus, nemokamas (dažniausiai) poilsis.

Įdomiausia, kad suaugęs žmogus iš tikrųjų ima mokytis tik tuomet, kai jis išstumia save iš komforto zonos. Tai reiškia, kad mokydamasis suaugęs žmogus neišvengiamai patiria diskomfortą. Tai kaip tai suderinti su noru pasilinksminti ir pailsėti? Ir kaip įvertinti tokio mokymosi efektyvumą, kai dalyvis pasirinko žiniomis pasimėgauti, o ne jas pritaikyti. Nes iš tikrųjų jis tokių klausimų, kuriems spręsti skirti mokymai, sau nekelia. Atsakymai, kad ir kokie išmintingi, nereikalingi, jei žmogus nekelia sau tokio klausimo.

Iš pradžių pykau, kad žmonės taip nenori naudoti TOKIŲ (mano gerokai arogantiška nuomone) jiems padėsiančių žinių.

Nusiraminti padėjo Rytis, papasakojęs apie dzenbudistų mokytojams keliamą reikalavimą: jų mokytojas gali tik atsakinėti į klausimus, kuriuos užduoda besidomintis. Jei žmogus neužduoda klausimo, jam negalima duoti jokios papildomos informacijos (net jei tu iš savo patirties matai, kad tam žmogui ji padės). Nes jei nėra klausimo, papildoma informacija paraližuoja žmogaus veikimą. Nusprendžiau, kad 3000 metų išmintis verta dėmesio.

Mokymasis kaip asmens transformacija

Žmogus yra neracionalus – mokslo tyrimai įrodė, kad kuo daugiau pasirinkimų, tuo nelaimingesni esame; priimdami sprendimą mes labiau vadovaujamės emocijomis ir būsenomis, o ne racionaliu protu. Kuo geriau suprantame, kuo remiamės priimdami sprendimus gyvenime, tuo labiau išsilaisviname iš kitų žmonių mums primestų nuomonių, vaikystėje ir paauglystėje susikurtų stereotipų, kaip reikia elgtis su žmonėmis, kad gautume tai, ko mums reikia ir ko mes norime.

Kitaip tariant,  budinamės", bręstame, vis labiau vadovaujamės savo galva ir nuojauta. Juk tokiais žmonėmis ir žavimės? Tais, kurie kažkaip geba įžvelgti giliau, veikti drąsiau, laimingiau gyventi.

Šiuo požiūriu mokymasis yra būdas siekti brandos. Kaip tai pamatuoti? Yra psichologinių asmenybės testų. Jie vertingi, jei juos naudoji pažinti save. Mano patyrimas su jais nekoks – man jie nepadėjo suprasti, kur rasti daugiau vidinės laisvės.

Ar mokymasis yra vertingas gali pasakyti tik pats besimokantysis. Įgytas žinių kiekis nereiškia išmintingesnės veiklos. Dauguma vertinimo testų gali pamatuoti tik išorinius rezultatus, o tikrasis pokytis ir mokymasis vyksta žmogaus viduje.

Kol kas man geriausias testas yra atsakymas į klausimą: Ar po šio užsiėmimo jaučiu daugiau energijos?". Toks vertinimas yra subjektyvus, tačiau ir paprastas bei suprantamas. Kol kas geresnio testo klausimo dar neradau.

Kaip mokosi suaugę žmonės?

M.Knowles, amerikietis edukologas, jau senokai išgrynino 6 prielaidas, kurios lemia, ar žmogus mokysis, ar tik mėgausis žiniomis:

  • POREIKIS ŽINOTI – žmogus sako/mano/mąsto: Turiu klausimą ..." Suaugę žmonės mokosi tik tada, kai pradeda sau kelti klausimus. Jei nėra klausimų, daug ir įdomių žinių tėra priemonė gerai leisti laiką.

  • TURI PATIRTĮ – kad žmogus imtų mokytis, jis prieš tai turi imtis ir padaryti ką nors. Kai jam nepavyksta arba pavyksta ne taip, kaip tikėjosi, žmogus iškelia klausimą: Kodėl čia taip ...?"

  • SAVITAS BŪDAS – Man patogiau mokytis taip ..." Suaugęs žmogus pats nori pasirinkti, kaip jis mokysis ir kaip jis pats save įvertins, ką išmoko. 

  • MAN TO REIKIA DABAR (tiksliau  reikėjo vakar) – suaugęs žmogus mokosi tada, kai naujos žinios padeda jam spręsti šios dienos aktualijas.

  • ORIENTACIJA Į PROBLEMŲ SPRENDIMĄ – Man dabar to padaryti nepavyksta, tai kelia skausmą (nepasitenkinimą, įtampą...) ir aš noriu tai pašalinti". Suaugęs žmogus mokosi spęsdamas jam rūpimas problemas.

  • IŠ VIDINĖS MOTYVACIJOS – Man to reikia, nes tai pašalins skausmą arba bus labai smagu pagaliau išsiaiškinti..." Suaugę žmonės tobulėja, nes jiems to reikia. Kai įmonė verčia žmogų mokytis to, ko jam tuo metu nereikia, jokių pokyčių nesulauksime.


Kas iš to? M.Knowles šias prielaidas surašė prieš Antrą pasaulinį karą. O mes vis dar norime mokytis tradiciniu būdu – ekspertas moko ne-ekspertus. Tai tik įrodo, kaip sunku pakeisti tradiciją, netgi tuomet, kai jau ir pats supranti ir mokslo tyrimai pirštu baksnoja, kad ne paskaitose mes mokomės. 

Kaip tada mokytis?

Pirmas žingsnis – skirkit tam laiko savo darbo kalendoriuje. Nedaug – 2-5 val. (vienam klausimui patyrinėti tiek laiko užtenka). Reguliariai – kartą per 6 savaites (yra tyrimai, kurie patvirtina, kad toks dažnumas suteikia pakankamai laiko sugromuluoti", išbandyti, suprasti, kas išėjo, padaryti išvadas, pataisyti, ir sukurti naują įgūdį). Komandoje – mokymasis yra socialinis reiškinys. Iškelkite visiems rūpimą klausimą. Pasakokite istorijas iš savo gyvos" patirties, dalinkitės, klausykitės, klauskite. Galite pasikviesti kitą specialistą, kad atneštų kitokios patirties ir praplėstų horizontą. 

Didžiausias iššūkis, kaip rodo mano patirtis, yra vidinė komandos drausmė skirti tam laiko ir erdvės. Kviestinio specialisto reikia, kad padėtų išmokti mokytis, padėtų atsirasti naujai vidinei tradicijai, provokuotų netikėtais klausimais, padėtų iškelti klausimus, ieškoti į juos atsakymų.