P.Coelho sakė - gyvenimas sudėtas ne iš troškimų, o iš visų mūsų poelgių.
Gyventi, reiškia veikti. Ir mąstyti. Ir rašyti.
-
Užrašai / Apie Dialogą / Istorijos ir gyvenimas

Istorijos ir gyvenimas

Vienas protingas žmogus pasakė, kad istorija nėra objektyvi  istorija yra biografinė. Kitaip tariant, tai, ką mes vadiname istorija, šiaip jau yra tikrų gyvenusių ir gyvenančių žmonių biografijos. Įskaitant ir tą, kurią rašai pats kiekvieną dieną. Jei taip pažiūrėsi, tuomet:

Kai skaitome knygą  tai kažkieno istorija.

Kai žiūrime filmą  tai kažkieno istorija.

Kai žiūrime žinias  tai kažkieno istorija, nesvarbu kokiu bejausmiu taisyklingu balsu perskaityta, ji vis tiek kažkieno asmeninė istorija.

Kai skaitome laikraštį  tai tikrų žmonių istorijos.

Kai klausome G.Nausėdos – nors kalbama skaičiais ir terminais, už to slypi konkretūs žmonės, kurie nebeina pirkti (dar vadinama sustoja vartojimas”), netenka darbų (dar vadinama auga nedarbas”) arba sugalvoja naujų dalykų, kuriuos parduoda kitiems žmonėms, ne lietuviams (dar vadinama auga eksportas”).

Kai žiūrime į kokį nors seną pastatą  labiausia žavi istorija, kas jį statė, kas jame gyveno, kokių darbų ten gyvendami nuveikė.

Kai klausomės dainos  už jos yra žmogus, kuris kūrė jai žodžius, dėliojo natas melodijai, bandė savaip papasakoti, ką jaučia.

Kai žiūrime į šokančiuosius  ten dar daugiau istorijų. Tų, kurie sugalvojo judesius, tų, kurie treniravo savo kūnus, kad jais mums papasakotų šokio kūrėjo istoriją ir drauge savo skausmo, aistros, darbo istoriją.

Net jei žiūrime į jūrą arba medžius, arba pievą  ten gyvena žuvys, vabalai, paukščiai ir visi kiti gyvi padarai, kurie kuria tą jūrą, ir medžius, ir pievą.

O jei žiūri į kalnus, tai geriausiai supranti jų atšiaurumą ir grožį klausydamas istorijų žmonių, kurie į tuos kalnus kopė.

Gyvenimas yra ne šiaip kokia filosofinė sąvoka  tai istorijų istorija. Iš pradžių labai smarkiai esame susitelkę į save ir į tai, kas mums atsitinka, kas mums darosi, ką mums daro kiti. Aš, aš, aš, aš ... Bet iš tikrųjų mokytis gyventi pradedame tada, kai išmokstame klausytis kitų žmonių, kai išmokstame išgirsti, apie kokias pamokas mums pasakoja kitų žmonių gyvenimų patyrimai. Kai išmokstame pastebėti, kaip skirtingai žmonių gyvenime pasireiškia meilė ir tikras atsidavimas. Kai išmokstame pamatyti, kaip skirtingai žmonės išreiškia savo talentus ir savo pašaukimą. Mes tikime tomis istorijomis būtent todėl, kad jos yra asmeniškos, subjektyvios ir todėl tokios tikros.

Tada imame suvokti, kad mūsų skirtingumas yra tikroji dovana. Ačiū Dievui, kad mes tokie nepanašūs, kad mes tokie unikalūs, tokie skirtingi. Tai teikia vilties, nes sako, kad nėra vieno teisingo kelio, jų yra neįsivaizduojama galybė. Super.