P.Coelho sakė - gyvenimas sudėtas ne iš troškimų, o iš visų mūsų poelgių.
Gyventi, reiškia veikti. Ir mąstyti. Ir rašyti.
-
Užrašai / Apie Strategiją / Apie Darną

Apie Darną

Naudojame žodį, suteikiame jam reikšmę, tačiau ar keliame sau klausimą, kodėl darna tokia svarbi? 

Štai viena versija iš mūsų pačių šaknų  senojo lietuvių (baltų) tikėjimo.

Jonas Beržanskis (1862-1936), būdamas teisininku, pasinaudojo caro manisfeste pažymėta sąžinės laisve ir po atkaklaus 10 metų trukusio susirašinėjimo su rusų biurokratais gavo oficialų patvirtinimą, kad teisėtai yra laikomas senovės lietuvių tikėjimo žmogumi. (Galima tik įsivaizduoti, ką tai reiškė Rusų imperijoje 1914 metais.) Turėdamas tiksliųjų mokslų išsilavinimą, į pasaulį ir religiją jis žvelgė labai racionaliai:

Senovės lietuviai į jokius niekus netikėjo, jie tik gerbė visą matomą pasaulį ir prieš jį nulenkdavo savo galvas. Dievybėmis jie tevadindavo tik begalines matomos gamtos jėgas, kurių niekas per miliardus metų jokiomis visos žmonijos jėgomis negali iš pasaulio iškrapštyti, kaip antai:

Dievas Praamžis, kuris yra viso pasaulio matoma amžina lygsvara;

Dievas Perkūnas, kurs yra saulė, šviesa, ugnis, šilima, spėka, energija, elektra;

Dievas Patrimpas, kurs yra medžių, žolių, žuvų, paukščių, gyvuolių, visokių gyvių ir žmonių gyvybės pradžia, gyvybės apreiškimas, gyvybės jėga;

Dievas Pykulis, kurs yra medžių, žolių, žuvų, paukščių, gyvuolių, visokių gyvių ir žmonių gyvybės galas, gyvybės nusilpnėjimas, pakrypimas į galo pusę ir to galo nebematoma tolimesnė tąsa;

Deivė Giltinė, kuri yra matomos gyvybės į manomą negyvybę perėjimo momentas;

Deivė Laumė, kuri yra vyriškos lyties gyvio patraukimas prie moteriškos lyties gyvio ir atbulai, vienos lyties prie kitos lyties meilinimasis su tinkamomis pasekmėmis  su vaikų suopavimu;

Visi kiti Dievai ir Deivės, kurie ir kurios per miliardus metų buvo, yra ir bus matomos gamtos amžinos įvairios jėgos. Visi Lietuvos Dievai ir Deivės yra amžini ir amžinos, kaip amžina yra ir visa pati gamta"


Beržanskis taip pat rašė, kad trobėsių senovės lietuviai savo Dievams ir Deivėms niekur nestatydavo ir neturėdavo. Dievus ir Deives  įvairiausius matomos gamtos apsireiškimus  pagerbdavo susirinkę gražiausiose vietose ant aukštų kalnų, paežeriuose, paupiuose, gražiausiu laiku prieš saulei nusileidžiant. Dievus ir Deives garbindavo tik po atviru dangumi.

Žmogus yra tik menka gamtos dalelė, ir ta dalelė džiaugiasi, matydama visą gamtą, su kuria ji yra amžina visu savo kūnu <...> Tas tai įgimtas džiaugsmas ir įgimta baimė jį nustoti ir yra senovės lietuvių tikėjimas" (Beržanskis, 1928)


Taigi Darna yra Praamžiaus palaikoma lygsvara.